Maitinimosi įpročiai nelaisvėje
Arklių maitinimosi įpročiai laisvėje ir žmogaus prieglobstyje – gan skirtingi. Taip yra todėl, kad žmogus apriboja natūralų arklio maitinimosi ritmą. Natūraliai arkliai kasdien nubėga 5-12 km ieškodami ėdesio ir maitinasi visą dieną po truputį.
Ekvido skrandis mažas – jame gali tilpti tik maždaug puskibiris pašaro vienu metu – tad arkliai visą dieną praleidžia vaikščiodami ir ėsdami. Arklio maitinimosi laiką formuoja tam tikri faktoriai – tokie kaip maisto tipas ir galimybė jį gauti, maisto medžiagų poreikis ir valgymo įpročiai. Kai maisto trūksta (arba kai ganytis išleidžiama tik tam tikrą laiko tarpą), arkliai daugiau laiko praleidžia ėsdami nei ilsėdamiesi ar vaikščiodami. Daugumoje tyrimų teigiama, kad dažniausiai arkliai maitinasi nuo vėlyvos popietės iki sutemų. Kartais ėdama ir naktį, dažniau vasaros laiku.
Įdomu ir tai, kad arkliai nejaučia sotumo, tad lengvai gali ir priaugti svorio, jei ganyklos žolė maistinga.
Jų skrandžio sienelės neturi receptorių, skirtų sukelti sotumo jausmą.
Ekvidų, kitaip negu porakanopių, skrandis turi tik vieną kamerą, ir maistas virškinamas skrandžio rūgšties pagalba. Ji išsiskiria visą laiką, bet kadangi natūraliai skrandis vis papildomas, seilės rūgštį neutralizuoja. Per dieną laukinis arklys išskiria net iki 60 litrų seilių.
Jeigu trūksta seilių, rūgštis pradeda ėsti skrandžio sieneles ir sukelia skrandžio opas. Visa bėda, jog arklys, skirtingai nei žmogus, seiles išskiria tik ką nors kramtydamas. Tad svarbu, kad jis turėtų galimybę kuo ilgiau kramtyti – šieną, žievę ir pan. Priekandžiavimas taipogi gali būti viena blogo virškinimo ir skrandžio rūgšties pertekliaus pasekmių – taip gyvūnas bando „pasigaminti“ daugiau seilių.
Arkliai gali tapti nervingi ir jautrūs, jei tarp šėrimų yra per didelis laiko tarpas, ar šeriama nereguliariai.
Bandoje individai maitinasi remdamiesi hierarchija – aukštesnio rango individai ėda pirmieji. Jei maisto yra nedaug, žemiausio rango arkliai kartais nebegauna nieko. Tad rekomenduojama, jei negalima užtikrinti, kad maisto užteks visiems, šerti arklius atskirai, arba ganykloje išmėtyti pašarą skirtingose jos vietose.
Arkliai negimsta mokėdami atskirti nuodingus augalus nuo naudingų, o to išmoksta iš motinos. Tad labai svarbu, kad kumeliukas galėtų kuo daugiau laiko praleisti ganyklose. Kumeliukai, išaugę garduose ir aptvaruose be žolės, bei neišmokę tinkamai maitintis, išleisti į ganyklą bandys visus augalus iš eilės. Jie gali išmokti tinkamai maitintis bandymų ir nesėkmių būdu. Vis dėlto, dauguma apsinuodijimų pašaru atsitinka ne ganyklose. Arkliui duodant šieną, kartais jis nebegali atskirti jau sudžiuvusių nuodingų augalų. Dauguma problemų atsitinka jojimo gamtoje metu – kur žirgas gali skubėdamas prisiragauti dekoratyvinių ar nepažįstamų augalų.
Maitinimosi tipas taipogi svarbus. Jei nuo mažens žirgas gaus tik koncentruotus pašarus, vėliau jam gali kilti problemų su ėdimo laiku ir kramtymu. Buvo pastebėta, kad sportiniai žirgai karjeros pabaigoje dažnai nesugebėdavo pakankamai laiko praleisti maitindamiesi ganyklose ar šienu – jie ėsdavo nepakankamai ir imdavo liesėti. Tai iš dalies atsitikdavo ir dėl žandikaulio raumenų nuovargio, kuris kone visą gyvenimą tiek nedirbo, gaudamas kramtyti tik koncentruotus pašarus.
Taigi arkliai jaučia poreikį maitintis po truputį, bet ilgus laiko tarpus, paprastai bent 12 valandų per parą. Natūrali maitinimosi pozicija yra nuleidus galvą, po truputį judant į priekį.
