Polo

Polo – tai raitųjų žolės riedulys. Manoma, kad pavadinimas kilo iš Tibetiečių kalbos žodžio “pulu”, kuris reiškia kamuolį.
Polo buvo pradėtas žaisti Persijoje (dabartinis Iranas) VI a. Pr.Kr. Tai buvo treniruojamasis žaidimas kavalerijai, paprastai aukštesnio rango karininkams – karaliaus apsauginiams ar kitiems elitiniams raiteliams. Bėgant laikui, polo tapo nacionaliniu Persijos žaidimu, mėgstamu aristokratų. Imperatorius Shapur II iš Sasanidų dinastijos IV a. jau septynerių žaisdavo polą. Moterys taip pat dalyvaudavo žaidime.
Svarbus kavalerijos treniravimui, viduramžiais žaidimas paplito nuo Konstantinopolio iki Japonijos. Rytuose buvo žinomas kaip Karalių Žaidimas.
Modernusis polo, įformintas ir išpopuliarintas britų, kilo iš Tibeto-Burmos karalystės Manipure(dabar Indijos rajonas), pietryčių Himalajuose, o pirmasis polo klubas buvo įkurtas 1834 metais Indijoje.

Manipuro žaidimo kilmė nusekama iki ankstyvojo Sagol Kangjei polo atmainos. Tai buvo viena iš trijų žolės riedulio žaidimo formų – kitos buvo paprastas žolės riedulys ir imtynių riedulys. Polo buvo laikytas dievų žaidimu, žaidimų žaidimu, žinoma ir polo dievybė – sparnuotas polo ponis.
Manipure buvo tradiciškai žaista komandomis po septynis žaidėjus. Raiteliai jodavo vietiniais Manipuri poniais, kurie buvo žemesni nei 130cm ties gogu. Nebuvo jokių vartų, žaidėjai tiesiog smūgiuodavo kamuolį iki lauko galo. Buvo leidžiama nešiotis kamuolį, tuo metu kitiems žaidėjams – užpulti nešėją. Polo lazdos buvo nendrinės, o kamuoliai – iš bambuko šaknų. Arkliai buvo apsaugomi spalvotais medžiagos bumbulais. Kojas raiteliai apsaugodavo pritvirtindami odinius skydus prie balnų ir pavaržų.
Manipure šį žaidimą galėdavo žaisti ne tik turtingieji, bet ir bet kuris žmogus, turintis arklį. Karaliai turėjo savo atskirą polo aikštelę, buvo rengiamos viešos varžybos.
XIX a. pab. – XX a. pr. Britai išplatino polo po visą pasaulį. Į pačią Angliją žaidimas atkeliavo karių pagalba. Po formalių taisyklių įsteigimo Vakarų Europoje ir Anglijoje sparčiai ėmė kurtis polo klubai.
XIX a. žaisto polo versija skyrėsi nuo savo pirmtako iš Manipuro. Angliškas žaidimas buvo lėtas ir metodiškas, su mažai perdavimų ir keliais deriniais, kurie reikalavo visos komandos susiderinimo. Nei raiteliai, nei žirgai nebuvo treniruoti žaisti greitą, be jokių sustojimų žaidimą. Šiame žaidime trūko energingų, veržlių, netgi agresyvių metodų ir jojimo meistriškumo. 1800-1910 metais Indijos kunigaikštysčių komandos dominavo internacionalinėje polo scenoje.
Taip pat polo labai išpopuliarėjo ir Argentinoje ir JAV. Čia žaidimas vėl įgavo savitos jėgos, pakito nuo angliškojo: žaidžiama buvo jojant dideliu greičiu, trumpais perdavimais tiesiai į priešininkų vartus.
1936 metais iš Olimpinių žaidynių programos žaidimas išbrauktas.

Nuostatai

Polo būna dviejų rušių – žaidžiamas lauke arba arenoje. Lauko polo komandą sudaro keturi raiti žaidėjai, arenos – trys. Polo laukas yra maždaug 300 metrų ilgumo ir 180-146 metrų platumo, aptvertas tvorele(arena paprastai būna mažesnė). Lauko galuose yra vartų stulpeliai maždaug 7 metrų atsumu vienas nuo kito. Pagrindinis žaidimo tikslas – įmušti kuo daugiau įvarčių smūgiuojant kamuolį į vartus.

Žaidimo eiga

Polo žaidimas sudarytas iš kėlinių – chukkas (chukker). Žodis kilęs iš hindi kalbos žodžio chakkar ar sanskrito chakra- čakra, pažodžiui reiškiantį ratą arba apskiritimą. Priklausomai nuo lygos ir varžybų nuostatų, žaidimas gali turėti 4, 6 ar 8 kėlinius(dažniausi – 6 kėliniai), trunkančius po 7 minutes. Tarp jų žaidėjai keičia ponius. Pertraukėlės trunka 3 minutes, viena, vidurinė – 5min. Po kiekvieno kėlinio skaičiuojami taškai.
Žaidimas prasideda abiems komandoms išsirikiavus eilės tvarka priešais aikštės centre stovintį teisėją. Žaidime dalyvauja du raiti teisėjai, patruliuojantys lauke ir arbitrai, stovintys ant lauko šoninės linijos. Žaidimą pradedant teisėjas paridena kamuolį tarp dviejų komandų. Žaidėjai keičiasi vartais po kiekvieno įvarčio ar kėlinio, idant sumažinti galimą vėjo teikiamą pranašumą. Susikeitimas taip pat duoda lygias galimybes pradėti žaidimą su kamuoliuku dešinėje, patogesnėje pusėje, nes būtina kamuoliuką mušti dešine ranka. Mušimui naudojamos lazdos – maletos.

Handikapas

Handikapas polo skaičiuojamas įvarčiais. Kiekvienas žaidėjas gauna handikapą nuo -2 iki 10 įvarčių. Handikapų visuma – komandos handikapas. Pavyzdžiui, jei kiekvienas žaidėjas turi po 2 įvarčius, tada komandos handikapas – 8 įvarčiai.

Poniai

Žirgai žaidžiant polo vadinami poniais tik iš tradicijos, nes jų aukštis žaidime neribojamas. Žirgas žaidimui parenkamas manevringas, greitas ir ištvermingas. Jis turi būti ramus – valdomas net ir sunkiomis akimirkomis, nesibaidantis. Daugiausia naudojami anglų grynakraujai ar jų mišrūnai. Jie mokomi būti valdomi viena ranka ir suprasti raitelio signalus kūno pozicija ir kojomis. Gerai išmokytas žirgas gali nulemti didžiąją dalį pergalės. Žirgo treniravimas žaidimui prasideda šiam sulaukus trejų ir tęsiasi nuo šešių mėnesių iki dviejų metų. Dauguma arklių penkerių metų jau būna visiškai susiformavę, o šešių ir septynerių pasiekia sporto aukštumas, bet ir 18-20 metų amžiaus poniai gali laisvai žaisti polą.
Poniai gali žaisti du kėlinius, su mažiausiai vienu pailsėjimui, todėl žaidėjas dažniausiai turi 2-4 keičiamus žirgus.

Žaidėjų pozicijos

Kiekvienas žaidėjas turi tam tikrus įsipareigojimus:

Puolėjas, dažniausiai dengiantis kitos komandos ketvirtąjį žaidėją.
Antrasis žaidėjas – gali būti puolėjas ir įmušinėti įvarčius ar perdavinėti kamuolį pirmam puolėjui. Gali dengti kitos komandos vadovą. Dėl šios pozicijos sudėtingumo, dažnai geriausias komandos žaidėjas žaidžia šiuo numeriu.
Taktinis vadovas, perduodantis kamuolį puolėjams ir tuo pačiu ginantis vartus. Dažniausiai tai būna stipriausias žaidėjas komandoje.
Gynėjas, nors gali judėti po visą lauką, dažniausiai jis bando sutrukdyti kamuoliui pataikyti į vartus. Ši gynyba leidžia vadovui laisviau judėti lauke nesibaiminant įvarčių.

Įranga

Kiekvienas raitelis privalo dėvėti šalmą. Taip pat dėvimi ilgi batai, pirštinės ir kelių apsaugos, apsisaugoti nuo maletų smūgių.
Žirgas balnojamas angliško tipo balnu su papildoma pavarža ir sustiprintomis balnakilpėmis, kad šios nenutrūktų intensyvaus žaidimo metu. Taip pat naudojamos kojų apsaugos. Arklio uodega surišama, idant į ją neįsipainiotų maleta. Kartais naudojamos ir šoniniai pavadžiai, tvirtinami prie balno.
Maletos gaminamos iš bambuko ir yra maždaug 1,2 metro ilgio(51 colis). Jos medinė galvutė dedama 77,5 laipsnių kampu, kad smūgiuojant būtų lygiagreti su žeme. Kamuoliukas, skirtas žaidimui yra 25cm skersmens; jis smūgiuojamas maletos šonu. Arenos polo varžybose žaidžiama didesniu kamuoliu – taip saugiau.