Jojimas įvairiais aliūrais

Žiūrint iš šono dažnai atrodo, jog joti nėra sunku – raitelis tiesiog patogiai sėdi, o žirgas bėga arba skrenda per kliūtį. Vis dėlto, žirgai – ne dviračiai ar motociklai, o tinkamas jojimas reikalauja tam tikro išmanymo ir mokėjimo. Tinkamai joti svarbu ne tik norint jaustis patogiau ar turėti daugiau kontrolės, bet ir mažiau varginti patį žirgą.

Pats lėčiausias žirgo aliūras – tai žingsniavimas, dažniausiai naudojamas apšilimui, poilsiui po įtempto darbo ar žygiuose. Žirgas paraginamas švelniai paspaudžiant apatine blauzdų dalimi, o jei reikia – ir kulnais. Žingsniuodami ir atsipalaidavę balne jausite, kaip žirgas šiek tiek siūbuoja į šonus, taip atsitinka dėl to, kad pakėlus tam tikrą koją, ta kūno pusė būna aukščiau. Taipogi žingsniuodamas žirgas šiek tiek kinkuoja galva. Turite į tai atsižvelgti ir rankomis, kuriose laikote pavadžius, prisitaikyti prie žirgo judesių, kad jam netrukdytumėte.

Risčia

Tai pagrindinis darbo aliūras, be kurio niekaip neišsiversite. Dažniausiai naudojami būdai joti risčia – mokomoji ir lengvoji. Dažniausiai naujokai pirma mokomi lengvosios risčios, kadangi ją įvaldžius paprasčiau joti nei mokomąja. Nors toks jojimo būdas nesuteikia tiek daug kontrolės kaip sėdimoji risčia, jis labiau atlaisvina žirgo nugarą.

Visų pirma svarbu suvokti, kaip žirgas juda ir kaip tai įtakoja raitelį. Risčiuodamas arklys dėlioja kryžmines kojas, ir dėl to raitelis jaučia nebe siūbavimą į šonus, o greičiau judesį  aukštyn-žemyn, kuris jį meta iš balno. Jodamas lengvąja risčia jis prisitaiko prie žirgo judesių kas tempą(kai žirgas kelia tam tikrą kojų porą) pakildamas iš balno ir taip absorbuodamas judesį. Paprastai tam įvaldyti reikia šiek tiek praktikos, tačiau po kelių pamokų turėtumėte pajusti, kad jus nebe krato, o tik švelniai sūpuoja. Toks jojimo būdas lengvas tiek žirgui, tiek raiteliui, jei tik atliekamas teisingai. Stenkitės greičiau absorbuoti žirgo judesį, o ne specialiai kilti ir nukristi atgal į balną. Jauskite, kaip pats žirgas jus meta iš balno ir judėkite kartu. Per prievartą nieko daryti nereikia. Rankos su pavadžiais turi likti stabilioje pozicijoje, prie žirgo sprando, o kojos stabilios, tinkamoje pozicijoje.

Joti lengvąja risčia vis dėlto reikalauja ne tik tam tikrų įgūdžių, bet ir fizinio pasiruošimo. Judesys, kurį atlieka raitelis, yra greičiau ne „aukštyn-žemyn“, o „aukštyn ir į priekį“, kai darbui naudojami vidinės šlaunų pusės raumenys. Visu kūno svoriu remdamasis į balnakilpes, raitelis nesikimba keliais į balną; gero jojimo raktas yra pusiausvyra, o ne bandymas išsilaikyti kimbantis; kojos turi būti laisvos duoti komandas. Kad lengviau suprastumėte judesį, galite išbandyti tokį pratimą namie: susiraskite laiptus ir atsistokite ant žemiausios pakopos taip, kad kulnai kabėtų ore – panašioje pozicijoje, kaip jodami žirgu stovėtumėte kilpose. Ieškokite balanso perkėlę visą savo kūno svorį į kulnus. Tada bandykite tiesti kelius taip, kad jie nejudėtų nei į priekį, nei atgal. Liemuo ir klubai automatiškai eina šiek tiek į priekį.

Kita problema – „kėdutės“ pozicija, kai raitelio blauzdos pernelyg atkištos į priekį. Tokia sėdėsena kartais priimtina jojant vesterniškai ar Saddle Seat, tačiau ne anglišku stiliumi, kadangi angliško tipo balne taip sėdintis raitelis negali palaikyti tinkamos pusiausvyros, kyla iš balno su jėga, per prievartą, o ne išmestas žirgo nugaros judesio. Netinkamai jojant sunkiau išlaikyti tinkamą ritmą, judesiu vis atsiliekate nuo arklio, daužote jo nugarą ir kimbatės į pavadžius. Tinkama sėdėsena yra ilgas darbas, tad stebėkite save ir vis bandykite taisyti. Jeigu jums vis atrodo, kad kojos per daug atkištos į priekį, dėl to gali būti kaltas ir balnas; netgi skirtingų markių balnai skirtingai įsodina raitelį. Taipogi „ideali kūno pozicija“, kai ausis, klubas ir kulnas yra vienoje linijoje, galima tik išjodinėjimo balne, tad jeigu jojate konkūro ar universaliu balnu, nelaužkite savęs per prievartą – tokiam balne paprastai kulnas kiek pasislenka į priekį.

Taipogi dažnai galima išgirsti terminą „risčiuoti nuo geros kojos/diagonalės“, kuris nieko nesuprantančiam žmogui  skambės mistiškai. Viskas yra kiek paprasčiau – jodami lengvąja risčia visada sėdamės į balną kas antrą taktą, t.y. kai ta pati kojų pora eina į priekį. Visada jodami „ant tos pačios kojos“ su laiku imame varginti vieną kojų porą, taipogi žirgas raumenuosis netolygiai. Tad būtina laikas nuo laiko pakeisti risčiavimo koją.  Diagonalę galima pakeisti išsėdint balne ne vieną, o du tempus.

Kuri diagonalė laikoma gera ? Visų pirma, jojant manieže egzistuoja terminai „išorinis“ ir „vidinis“. Išorinis nusako žirgo kūno pusę, esančią prie maniežo sienos(išorinėje rato pusėje). Vidinis – atvirkščiai.  Daugumoje šalių yra priimta risčiuoti ant išorinės diagonalės(t.y. išorinės priekinės kojos ir vidinės galinės). Taip jojant raitelis pakyla, kai ši kojų pora yra ore. Taip jojant žirgui lengviau išlaikyti pusiausvyrą posūkiuose. Vokietijoje labiau priimta risčiuoti ant vidinės diagonalės. Toks metodas padeda geriau išlenkti arklį.

Kaip žinoti, ant kurios diagonalės joji ? Geri raiteliai kaip žirgas dėlioja kojas atskiria iš jausmo, o pradedantysis gali orientuotis stebėdamas žirgo pečius – kilti iš balno, kai išorinė koja eina į priekį.

Mokomoji risčia

Kitas, sudėtingesnis būdas joti risčia – nesikilnoti iš balno, o prisitaikyti prie žirgo judesių. Tai vadinama mokomoji risčia. Jei yra galimybė, mokytis geriausia pradėti ant nekrataus žirgo, t.y. tokio, kuris bėgdamas smarkiai nemeta iš balno.
Šiuo atveju raitelis įsėda giliai į balną ir bando judėti kartu su žirgu nesikilnodamas.  Tokia sėdėsena duoda optimalią žirgo kontrolę, kūno svorio paskirstymo pagalba galima duoti įvairiausias komandas. Lengva ristelė, kurią mėgsta vesterno jojikai, patogesnė nei plati ar darbinė risčia, kuria jojama išjodinėjimo varžybose.
Toks sėdėjimas gali būti labai varginantis, jei raitelis neturi pakankamai stiprių pilvo ir nugaros raumenų ar joja didelį, kratų arklį.
Jojant mokomąja risčia raitelis dubens ir klubų judesiais prisitaiko prie žirgo judesių, junta, jog tai ne tik aukštyn-žemyn tipo judesys, bet ir lengvas siūbavimas į šonus. Pilvas ir apatinė nugaros dalis kiek pasislinkusi į priekį, amortizuoja judesį, o viršutinė kūno dalis išlieka tiesi, rankos stabilios. Raitelis joja atsipalaidavęs – tiek nugarą, tiek klubus ir kojas, nesikabina į balną. Kojos skirtos tik duoti komandas, jos taipogi nesiremia savo svoriu į balnakilpes. Iš tiesų balnakilpės šiuo atveju padeda tik tiek, kad prilaiko pirštų galus.
Jei raitelis nesugeba išsėdėti sėdimos risčios, jis šokinės iš balno ir daužys žirgo nugarą. To pasekoje, žirgas įtemps nugaros raumenis, ir jo aliūras dar labiau kietės.

Risčia šokimo pozicijoje

Nors ši pozicija rečiau naudojama risčioje nei šuoliavime, tačiau kartais gali praversti – ruošiantis šokti per kliūtį ar kilant į kalnelį, taipogi gerinant balansą ir sėdėseną risčioje.  Raitelis visą kūno svorį perkelia į kojas ir stovėdamas balnakilpėse bando išlaikyti pusiausvyrą. Keliai balno atlapų neprilaiko, tik blauzdos.  Galima joti tik vos pakilus, užpakaliu kone liečiant balną, arba ištiestomis kojomis(vadinama arabiška risčia, kai kojos visiškai tiesios ir stovima ant pirštų galų). Iš tiesų toks būdas reikalauja daug pastangų, ir tik pastoviai praktikuojantis ir ruošiant kojų raumenis galima išmokti tinkamos dviejų taškų pozicijos. Svarbu nesustingti, nesikabinti į kojomis į balną ar rankomis į pavadžius(tokiu atveju geriau kabinkitės į karčius). Nugarą stenkitės išlaikyti tiesią ir nelinkite į priekį.
Toks jojimo būdas suteikia didžiausią laisvę arklio nugarai, tačiau lygiai tiek pat atima kontrolės iš raitelio.

Šuoliavimas ir pusšuolis

Pusšuolis į kairę