Klasikinis išjodinėjimas

Klasikinio išjodinėjimo istorija

Išjodinėjimo istorija siekia daugiau nei du tūkstančius metų. Graikų vadas Ksenofontas, gimęs apie 430 m. per. Kr., parašė pirmą žinomą knygą apie arklių treniravimą, kuri vadinasi „Hipika“ – išvertus „Jojimo menas“. Kai kurie pratimai, aprašyti Ksenofonto, yra labai panašūs į aukštosios mokyklos pratimus, kurie buvo praktikuojami XVIa. Italijoje. Graikai nenaudojo nei balno, nei kilpų, bet žinoma, kad jie žabodavo arklius sujungtais žąslais. Išjodinėjimas vystėsi kaip arklio ruošimo karui metodas, mokant jį atlikti tam tikrus judesius.

Modernaus išjodinėjimo šaknys glūsi Renesanse, kai 1532 m. Neapolio didikas Frederiko Grisone atidarė jojimo Akademiją. Čia mokytasi joti, tinkamai valdyti ir dresuoti žirgus. Ši metodika greitai pasiekė Prancūziją ir Angliją. Grisone kruopščiai studijavo Ksenofonto darbus, ypač jo instrukcijas dėl raitelio sėdėsenos ir arklio judėjimo, kuriuos jis kartodavo žodis žodin. Vis dėlto žinoma, kad Grisone ir jo mokiniai propagavo brutalius treniravimo metodus, tuo skirdamiesi nuo Ksenofonto, nors jų tikslai buvo panašūs. Grisone parašė ir savo jojimo vadovėlį, kuris vadinosi „Ordini di cavalcare“ ir tapo bestseleriu visoje Europoje, mat po Ksenofonto ilgai niekas jojimo vadovėlių nebuvo parašęs.

Frederico Grisonės jojimo akademija, XVI amžius

Neapolietiškas žirgas

XVIa. pab. kavalerijai nebebuvo reikiamybės tiesiog užgriūti ir sutriuškinti priešą – labiau imtas vertinti miklumas, greita reakcija, atletiniai manevrai – sunkiąją kavaleriją keitė lengvoji. Taigi arkliai ir jų treniravimo metodai keitėsi. Visoje Europoje ėmė garsėti Ispanų ir arabų žirgų mišrūnai, o Neapolis tapo tokių žirgų paplitimo centru. Neapolietiški žirgai daugiausia buvo skirti lengvesnei kovai, galėjo geriau susitelkti ir manevruoti, negu sunkieji žirgai, naudoti ietininkų kovoms. Nauji ispanų-arabų žirgų treniravimo metodai taip pat atsirado Neapolyje, ir nuo čia jie pradėjo plisti po visą Europą. Ispanų ir Neapoliečių žirgai buvo gan populiarūs ir tapo pagrindu atsirasti daugeliui garsių Europos žirgynų, kurių kai kurie gyvuoja ir šiandien.

Italija pamažu lyderio pozicijas užleido Prancūzijai. Prancūziškoji mokykla buvo pranašesnė – atsisakyta kai kurių ypač sudėtingų figūrų, su žirgais buvo elgiamasi ne brutaliai, o švelniai, su teigiamu skatinimu. Prancūzų mokykloje išsiskyrė dvi kryptys – Versalio ir Somiuro mokyklos. XVIII a. – Versalio mokykla triumfavo, čia joti mokėsi Prancūzijos karalius ir žymesni didikai. Somiuro mokykla ruošė kavalerijos karininkus. Kas prasidėjo kaip karo elementų mokymas, išsivystė į kruopštų ir ilgą treniravimo procesą, žinomą kaip aukštosios mokyklos stilių arba Haute Ecole, kuris pamažu vis labiau kreipė dėmesį į išjodinėjimą ne į kaip būtiną karinį pasirengimą, o harmoningą darbą su žirgu. XVI amžiaus pabaigoje, Italijos ir Prancūzijos didikai ėmė rengti puošnius turnyrus su muzika, kostiumais, dainavimu ir siužetais, panašius į operą. Dažnai tokie renginiai baigdavosi žirginiu baletu, kuriame žirgai atlikdavo sudėtingus judesius pagal muziką. Tokia tradicija tapo labai populiari Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje.

XVIII a. pab.– XIX a. pr. vėl keitėsi jojimo stilius: atsikratyta nereikalingų figūrų, jojimas išsiveržė iš maniežo, tapo masiniu, ir dėl visų šių reformų klasikinė jojimo mokykla išgyveno nuosmukį. Reformatoriai, reikalavę žirgo judesių laisvumo ir natūralumo, nugalėjo. Dailusis jojimas įgavo dabartinį pavidalą, o kaip olimpinė rungtis pirmą kartą pasirodė Stokholmo olimpiadoje 1912 m.

Sportinis išjodinėjimas remiasi klasikinio išjodinėjimo principais. Kartais sportinis išjodinėjimas būna kritikuojamas dėl savo metodų –  naudojami greitesni būdai išmokyti žirgą tam tikro elemento, tačiau prasilenkiama su teisingu jo atlikimu ir išjodinėjimo principais. Klasikiniai raiteliai kritikuoja tokius treniravimo metodus, teigdami, kad jie yra biomechaniškai nesuderinami su teisingu judesiu, taipogi skausmingi arkliui ir sukelia ilgalaikes psichines pasekmes.
Gryniausiajai išjodinėjimo formai – Aukštajai mokyklai – dažnai reikia daug metų tinkamai paruošti žirgą ir raitelį. Toks gerai paruoštas duetas gali ne tik atlikti Grand Prix išjodinėjimo programą, bet ir specifinius šuolius į orą.

Viena kone garsiausia iš išlikusių išjodinėjimo mokyklų su giliomis tradicijomis yra Ispaniška jojimo mokykla Vienoje. Ten žirgai iš karališkųjų Lipicų veislės žirgų buvo treniruojami Habsburgo didikams, kol šiame amžiuje mokykla tapo vieša. Iš turizmo ir pasirodymo pajamų treneriai gali perduoti savo klasikinę tradiciją iš kartos į kartą.

Versalio mokykla, jojimo meistro Antoine de Pluvinel pamoka

Klasikinio išjodinėjimo elementai

Piaffe – išjodinėjimo elementas, kai sutelktas arklys ritmingai risčiuoja nepajudėdamas, arba vos pajudėdamas iš vietos. Originaliai piaffe buvo naudojama apšildyti ir paruošti žirgą prieš mūšį.

Pirouette(piruetas) – apsisukimas 360 laipsnių kampu (pusiau piruetas – 180), kai arklio pasturgalis sukasi vietoje, o priekis – ratu aplink. Pradinė paskirtis mūšyje buvo kautis kartu su daug priešų arba greit apsisukus sprukti.

Levade – arklys stipriai sulenkia užpakalines kojas, kyla piestu ir taip išbūna kurį laiką. Kampas tarp arklio ir žemės turėtų būti apie 35 laipsnius. Tai labai sunkus pratimas, ir nedaug arklių jį gali atlikti. Originali paskirtis – apsaugoti raitelį nuo atakos iš priekio.

Pesade – žirgas stojasi piestu, sulenkęs galines kojas, svoris ant užpakalio. Kampas tarp arklio ir žemės – 45 laipsniai.

Capriole – kone pats sunkiausias pratimas. Arklys stojasi piestu ir šoka į orą taip, kad jo kūnas būtų horizontalus, spiria su galinėmis kojomis ir nusileidžia ant visų keturių.

Courbette, mésair vadinama levade serija, kai žirgas vis pašoka į priekį atlikdamas levade.

Croupade – atliekamas kaip capriole, bet be spyrio ore.

Pasažas – pakylėta, lėta ir stipri risčia, arklys sutelktas ir juda su didele paskata. Iš šono atrodo, lyg žirgas tiesiog plaukte plauktų.

Ispaniškas žingsnis – elementą sugalvojo jojimo meistras James Fillis. Ispanišku žingsniu eidamas arklys iškelia priekines kojas aukštai ir su ekspresija. Šis elementas neįtrauktas į išjodinėjimo testus, bet turi šaknis išjodinėjime.

Klasikinio išjodinėjimo mokyklos

Cadre Noir

Cadre Noir – žirgininkų grupė, susibūrusi Somiuro mieste, vakarinėje Prancuzijoje. Įsikūrę 1828 metais jie pavadinimą gavo nuo savo juodų uniformų, naudojamų dar ir šiandien. Tai viena perstižiškiausių jojimo meno mokyklų pasaulyje.

Cadre Noir moko klasikinio Haute école(Aukštosios mokyklos) išjodinėjimo, turinčio ištakas XVIa. Italijoje. Ši jojimo mokykla ne tik saugo nuo Ksenofonto išlikusias jojimo, bet ir militaristines tradicijas. Ir šiandien iš kartos į kartą perduodami geriausių kavaleristų, tokių kaip generolo L’Hotte, žymiausio Somiuro mokyklos jojimo instruktoriaus, metodai. 
XVI a. pab. karalius Henri IV davė leidimą savo draugui Duplessis-Mornay Somiuro mieste įkurti protestantišką universitetą ir jojimo meno akademiją. Tai nežymų miestelį prie Luaros upės išgarsino daugiau nei keturiems šimtmečiams.

XIX a. Kavalerijos mokykla Somiure įkurdino savo prestižiškiausius dalinius, kurie vėliau tapo žinomi Cadre Noir vardu. Žirgininkystės principai, kuriais remiantis buvo sukurta mokykla, buvo dėstomi Francois Robichon de la Gueriniere, prancūzų jojimo meistro. 1972 metais prijungta ir Nacionalinė jojimo mokykla(EAABC, treniruojanti kavaleristus). Šiandien yra laikoma apie 50 žirgų ir elitinė jojikų komanda(paprastai iki 22 žmonių). Tarp jų yra ir paprastų civilių, ir kariškių. Kai kurie raiteliai pasiekė aukščiausią internacionalinio sporto lygį – tapo pasaulio ar olimpiniais čempionais.

Cadre Noir pagrinde naudoja anglų grynakraujus, Anglo-arabus, hanoverius ir prancūzų jojamuosius. Laikoma ir keletas Lusitanų, idant pademonstruoti XVIa. ir XVIIa. barokišką jojimo stilių. Anglų grynakraujai ir aglo-arabai naudojami Grand Prix lygio išjodinėjimui.

Prancūzų jojamieji naudojami atliekant Aukštosios mokyklos elementus ore.

Ispaniška jojimo mokykla

Ispaniška jojimo mokykla įsikūrusi Austrijoje, Vienoje. Pirmąkart paminėta 1572 metais, ir yra seniausia pasaulyje. Medinė mokyklos arena buvo užsakyta jau 1565, bet pastatyta tik 1729 metais, ir stovi iki šiol. Anksčiau arena buvo naudojama ceremonijoms, bet šiandien į ją įleidžiami visi, norintys stebėti eržilų treniravimą ir pasirodymus.

Jojimo mokykla buvo pavadinta pagal Ispaniškus žirgus, iš kurių ir kilo Lipicai, kuriais šiandien čia jojama. Tradiciškai eržilus joja vien vyrai, nors pati Ispaniška jojimo mokykla teigia, kad oficialiai niekas to nedraudžia ir moterims. 2008 metais dvi moterys – aštuoniolikmetė britė ir dvidešimt vienerių austrė išlaikė stojamuosius egzaminus ir tapo pirmosiomis Ispaniškos jojimo mokyklos raitelėmis moterimis per 436 metus.
Jojimo mokykla turi senas jojimo tradicijas, siekiančias Ksenofonto ir Senovės Graikijos laikus, taipogi semiasi metodų iš viduramžių karo žirgų apjojimo tradicijų.

Ispaniškos jojimo mokyklos metodai remiasi François Robichon de la Gueriniere mokymu. Išskiriamos trys žirgo apmokymo stadijos: pirmoji, kai keturmetis eržilas apmokomas nuo žemės,  stiprinami jo raumenys prieš užsėdant raiteliui. Mažiausiai po metų žirgas imamas apjoti patyrusio raitelio, mokomas išjodinėjimo elementų ir paklusnumo, o laužtukai imami naudoti tik apmokymo pabaigoje, idant patikslinti raitelio duodamas komandas. Trečiojo etapo metu arkliai mokomi sudėtingiausių Haute Ecole elementų, pirma be raitelio, o paskui jau ir su.

Raiteliai taipogi yra kruopščiai ruošiami. Iki trejų metų su jais dirbama ant kordo, be kilpų ir pavadžių, puikiai paruoštais žirgais, idant išmokti teisingos sėdėsenos. Vėliau jiems leidžiama patiems kontroliuoti žirgus, bet tik su patyrusio trenerio priežiūra, mokytis aukštosios mokyklos išjodinėjimo elementų. Tai gali trukti 2-4 metus. Tada raiteliui leidžiama paruošti jauną žirgą iki Haute Ecole lygio, ir tai užima dar 4-6 metus.

Portugališka jojimo mokykla

Portugališka jojimo meno mokykla atsirado iš Portugalijos Karališkosios Akademijos,užsidariusios praeitame amžiuje. Ši mokykla ir šiandien tebedaro didžiulę įtaką portugališkam jojimui.

Dėl besitęsiančių koridos tradicijų, Portugalija išlaikė tradicines žirgų veisles, kostiumus ir jojimo metodus, kokie buvo naudojami ir XVIII amžiuje. Visa tai – unikalus palikimas jojimo pasaulyje.

Portugališkos jojimo meno mokyklos principai – ne tik plėtoti ir saugoti šį palikimą, bet ir mokyti bei mokytis jojimo meno, turinčio gilias tradicijas Portugalijoje.

Mokykloje naudojami Lusitano eržilai, veisiami senoviniame Karališkajame Alter žirgyne, įkurtame karaliaus João V 1748 metais.

Karališkoji Andalūzijos jojimo meno mokykla

Ši jojimo mokykla yra įsikūrusi Ispanijoje, Jerez de la Frontera mieste. Jos pagrindiniai tikslai – palaikyti  Andalūzijos žirgų gebėjimus, klasikines Ispaniško barokinio jojimo tradicijas, ruošti raitelius ir žirgus tarptautinėms išjodinėjimo varžyboms ir taipogi mokyti visų arklininkystės sričių: vadeliojimo, kalvystės, balnininkystės, žirgų veisimo. Andalūzijos jojimo meno mokykla gali būti sulyginta su Ispaniška jojimo mokykla Vienoje. Kaip ir pastaroji, Andalūzijos mokykla garsėja savo „šokančiais“ eržilais, parodomosiomis programomis.

1973 metais, Ispanijos karalius Juan Carlos I apdovanojo Don Alvaro Domecq Romero Auksinio žirgo trofėjumi – prestižiškiausiu jojimo meno apdovanojimu už darbą jojimo srityje. Atsidėkodamas Romero pirmą kartą surengė šou, pavadintą „Kaip šoka Andalūzijos žirgai“, ir tai lėmė mokyklos pradžią ir išgarsėjimą.

Pradinėje stadijoje mokykla vystėsi po jo sukūrėjo sparnu. Vėliau prisidėjo ir valstybės valdžia – buvo pastatyta arena, talpinanti 1600 žiūrovų ir arklidės 60 žirgų. Raiteliai naudoja kostiumus, paremtus senoviškais XVIII amžiaus modeliais.

Pietų Afrikos Lipicai

Pietų Afrikos Lipicai – tai jojimo akademijos, esančios Kyalamyje, Pietų Afrikoje, pavadinimas. Skirtingai nuo kitų aukštųjų jojimo mokyklų, čia joja ir 40 Lipicų eržilų treniruoja vien moterys.

1944 m. atžygiuojant Raudonajai Armijai į Vengriją, žirgyno savininkas, vietinis grafas Jankovich-Besan turėjo palikti savo karo draskomą šalį. Jis iškeliavo su aštuoniais lipicais – šešiomis kumelėmis ir dviem eržilais. Pirmiausia jis iškeliavo į Vokietiją, kur stovėjo jo tėvų žirgynas, tada buvo priverstas patraukti į Angliją, o 1948m. gruodį jis su savo žirgais atkako į Pietų Afriką, KwaZulu-Natal.

Šie žirgai nusipelnė garbės būti vieninteliais klasikinės jojimo mokyklos veislės atstovais, pripažintais kitų jojimo mokyklų(Ispaniškos jojimo mokyklos), nesančiais Vienoje. Šios klasikinės mokyklos glaudžiai kontaktuoja.

1951m. Janković-Bésán Karališkajame agrikultūros pasirodyme sutiko buvusį majorą lenką George Iwanowski, kuris taipogi domėjosi žirgininkyste. Grafas pakvietė Iwanowskį į savo arklides treniruoti jo eržilo Maestoso Erdem. Deja, vėliau Janković-Bésán dėl finansinių priežasčių turėjo parduoti savo jau pagausėjusią bandą. Žirgus nupirko Jack ir Angela Irvin, kurie užsiėmė tolesniu lipicų veisimu: iš Europos importavo geriausius žirgus kryžminimui. Šiandien šie žirgai, kelias kartas buvę atskirti nuo savo europietiškųjų giminaičių, puikiai tinka veislės genofondui pagerinti.

XXa. viduryje, George Iwanowski sutikus Hans Handler, buvusį Ispaniškos jojimo mokyklos atstovą, jie ėmė planuoti kasmetes keliones po Pietų Afriką su žirgų pasirodymais. 1957m. įvyko pirmasis Pietų Afrikos Lipicų pasirodymas. Jame dalyvavo keturi raiteliai, visos moterys.

Per kurį laiką ši išjodinėjimo mokykla tapo svarbia Pietų Afrikos kultūrinio paveldo dalimi. Šiandien jie dalyvauja filmų ir televizijos filmavimuose, renginiuose ir kassekmadieniniuose pasirodymuose.