Jojimas – tai turbūt vienintelė sporto šaka, kur lygiagrečiai varžosi vyrai ir moterys. Bet taip buvo ne visada. Paslaugių džentelmenų ir žavingų damų amžiuje, tarp daugybės etiketo taisyklių ir suvaržymų, griežtai reglamentuotas buvo ir jojimas. Moterys, vadintos amazonėmis, sėdėdavo ant žirgo šonu.
Galbūt ir sunkiai įsivaizduojamas šių dienų pasaulyje – bet šoninis jojimas tebėra gyvas.
Amazonių jojimas
Istorija
Moterys pradėjo jodinėti kitaip anksčiau, nei galima pamanyti. Jau ant graikų vazų ir keltiškų raižinių vaizduojamos raitelės, sėdinčios ant savo žirgų šonu. Pirmasis šoninis balnas atkeliavo iš viduramžių – tai buvo tiesiog pagalvėlė, pritvirtinta įprasto balno gale. Moteris sėdėdavo už vyro, kaip jo keleivė. Kai kurios moterys jodavo ir nedidukus arklius ar ponius, tačiau dažniausiai žirgai būdavo vedami už pavadžių tarno.
Labai ilgą laiką Europoje vienintelis „padorus“ būdas moteriai joti buvo tik šonu, tad balnai ir jojimo technika vis vystėsi. Taipogi moterys jojo su kasdienėmis sukniomis, tad apsižergti žirgą būtų buvę ir sudėtinga.
Pirmąjį funkcionalų šoninį balną sugalvojo Bohemijos karalienė Ana (1366–1394). Tai buvo į kėdę panašus įrenginys, ant kurio sėdėdama dama pasidėdavo kojas ant specialios pakylos. Vis dėlto, taip sėdint arklio valdymas būdavo neįmanomas, tad jį vesdavo tarnas.
XVI amžiuje Catherine de Medici sugalvojo daug patogesnį balną: jame moteris sėdėjo priekiu, tik užsikabinusi koja už specialaus balno „rago“. Kita koja buvo balnakilpėje. Vis dėlto, ir tada ne visos moterys rinkdavosi tokį nelabai stabilų jojimo būdą – Marija Antuanetė ir Katerina Didžioji jodinėdavo „vyriškai“.
XIX amžiaus viduryje prancūzas Jules Pellier patobulino šoninį balną: pridėjo papildomą ragą, kuris suteikė stabilumo. Taigi raitelė vieną koją deda ant išlenkto rago, o kita ilsisi balnakilpėje, iš viršaus prilaikoma antrojo rago. Tai buvo revoliucija moteriškame jojime – dabar damos galėjo laisvai joti šuoliais ir netgi šokinėti per kliūtis. Tokie balnai naudojami šoniniam jojimui dar ir šiandien.
O kaip toksai jojimas atrodė kasdieniame kontekste? Kaip ir minėta anksčiau, iš pradžių moterys jodinėdavo su kasdienėmis suknelėmis. Tik XVI amžiaus antroje pusėje ėmė populiarėti specialūs jojimo drabužiai. Tai buvo suknelės, saugesnės ir patogesnės jojimui, bet stipriai įtakotos to meto madų. Žirgai būdavo apmokomi vyrų, ir tik tada juos jodavo amazonės. Žirgai būdavo mokomi žingsnio ir sutelktos zovados – risčia buvo ir nepatogus, ir neestetiškas aliūras damai.
XX amžiaus pradžioje moterys ėmė vaduotis iš kultūrinių, politinių ir tradicijų sukaustymų. Jojimas apsižergus arklį tapo norma, iš pradžių vilkint sijoną, o paskui jau ir kelnes. Vis dėlto, šoninis jojimas visiškai nebuvo užmirštas – taip jota per tam tikras šventes, vėliau išpopuliarėjo ir kaip sporto forma.
Viduramžių šoninis balnas
Jojimas šiandien
Šiandien netrūksta šoninio jojimo entuziasčių – moterys atsigręžia į šį senovišką jojimo būdą. Tokių raitelių galima pamatyti ne tik paraduose, šventėse, bet ir sporto varžybose. Amazonės tarpusavyje varžosi daugelyje varžybų, įskaitant išjodinėjimo, ištvermės jojimo ir konkūro rungtis. Šonu taip pat jodinėjama, kai dėl sužeidimo ar neįgalumo neįmanoma apžergti arklio. Toks jojimas kai kur įtrauktas ir į gydomasias programas.
Amazoniškas jojimas, aišku, kiek skiriasi nuo įprasto. Pats pirmas išbandymas – užlipimas ant žirgo. Paprastai tam reikia pagalbos – anksčiau pagalbos ranką ištiesdavo džentelmenai. Šiandien naudojamos pakylos. Sunkumus sukelia ne tik pats užsikeberiojimas, bet ir balnas: jeigu jis nuslysta į kurį nors šoną, atitiesinti jį labai sudėtinga. Užsisukęs balnas trukdo palaikyti balansą ir dusina arklį.
Labai svarbu tinkamai joti – tik taip sumažinama žirgo ar raitelio susižeidimo tikimybė. Kadangi daugiau svorio tenka tik vienai žirgo pusei, tos pusės sąnariai susidėvi greičiau, taipogi paprastai viena tokio arklio kūno pusė būna lankstesnė už kitą. Iš nugaros žiūrint, amazonės nugara turi būti visiškai tiesi – kitaip gresia įvairūs stuburo iškrypimai raiteliui ir kitos sveikatos problemos žirgui. Idealiai, raitelio stuburas turėtų būti ant gyvulio stuburo, o klubai ir pečiai atgręžti tiesiai į priekį. Laikymasis kojomis vargina tiek raitelį, tiek žirgą, todėl pabrėžiama, kad lygsvarą reikėtų laikyti natūraliai. Iš vienos pusės raitelė turi koją, o kitoje ją atstoja ilgas stekas. Taipogi dėl raitelės pozicijos rankos laikomos toliau ir aukščiau nuo žirgo nasrų. Dėl sėdėsenos ypatumų ir koja balnakilpėje atsiduria aukščiau ir toliau nuo žirgo šono. Iš pradžių tai gali atrodyti labai nepatogu.
Jeigu norite suprasti, kaip jaučiasi amazonė, galite pamėginti taip atsisėsti ant kėdės: atsisėskite ant krašto, vieną koją nuleiskite ant žemės, bet per daug į ją nesiremkite, kitą ištieskite labiau į priekį ir ja apsikabinkite kėdės kampą, klubų kaulus ir stuburą pasistenkite išlaikyti tiesius. Rankos turi būti vienodame lygyje. Dabar galite įsivaizduoti, kad sėdite ant gyvo žirgo. Ir taip jojikėms reikia išsėdėti ne penkias, ne dešimt minučių!
Anksčiau damos iš žinginės žirgus keldavosi tiesiai į zovadą. Šiandien daugelis bando mokytis elegantiškai išsėdėti ir risčioje. Taip, taip – jojant amazonei, svarbiausia palaikyti eleganciją, ir joti aukštai iškelta galva, kas benutiktų!
Amunicija ir žirgas
Kiekvienas šoninio jojimo balnas turėtų būti idealiai pritaikytas žirgui ir raiteliui. Kartais tai suteikia daug problemų. Dabar tokie balnai yra labai brangūs – daugelis ne siuvasi naujus, o ieško antikvariatuose ir prikelia naujam gyvenimui. Visa bėda, kad tokie balnai dažnai būna per siauri šiuolaikiniams žirgams.
Kita problema – renkantis tinkamus žąslus. Kadangi raitelės rankos aukščiau, žirgui yra daugiau galimybių per aukštai iškelti galvą. Tokiu atveju dažnai naudojami laužtukai ir pelhamas, idant žirgas laikytų galvą nuleidęs.
Taip pat svarbus ir pats žirgas – jis turi būti paklusnus, gerai apmokytas bei tinkamo sudėjimo. Pečiai turi būti nuožulnūs ir įgalinantys žengti plačiai – kitaip jis bus labai nepatogus joti. Pageidaujami arkliai su aukštesniais gogais, prie kurių lengviau pritaikyti balną. Iš esmės nėra svarbūs kiti fiziniai duomenys – tik tai, kad žirgas turi būti paklusnus, ir tinkamai fiziškai paruoštas tokiam krūviui.