Maitinimasis, miegas, dauginimasis

Daugelio vaizduotėje žirgas tapo laisvės simboliu – visada šuoliuojančiu, nepavargstančiu ir didingu gyvuliu. O kaip iš tikrųjų veikia arklio vidinis laikrodis, kaip jis gyvena?

Maitinimasis

Arklių maitinimosi įpročiai laisvėje ir žmogaus prieglobstyje – gan skirtingi. Taip yra todėl, kad žmogus apriboja natūralų arklio maitinimosi ritmą. Natūraliai arkliai kasdien nubėga 5-12 km ieškodami ėdesio, ir maitinasi visą dieną po truputį. Ekvido skrandis mažas – jame gali tilpti tik maždaug puskibiris pašaro vienu metu – tad arkliai visą dieną praleidžia vaikščiodami ir ėsdami. Arklio maitinimosi laiką formuoja tam tikri faktoriai – tokie kaip maisto tipas ir galimybė jį gauti, maisto medžiagų poreikis ir valgymo įpročiai. Kai maisto trūksta (arba kai ganytis išleidžiama tik tam tikrą laiko tarpą), arkliai daugiau laiko praleidžia ėsdami. Daugumoje tyrimų teigiama, kad dažniausiai arkliai maitinasi nuo vėlyvos popietės iki sutemų. Kartais ėdama ir naktį, dažniau vasaros laiku. Įdomu ir tai, kad arkliai neturi sotumo jausmo, tad lengvai gali ir priaugti svorio, jei ganyklos žolė maistinga.
Arkliai rupšnoja žolę savo jautrių lūpų pagalba. Apuostydami ir apčiuopdami jie atskiria tinkamą pašarą – žoleles, grūdinių kultūrų varpas, skaniausią šieno dalį, o tai kas jiems nepatinka – palieka. Ekvidai dažnai nuėda ganyklą plotais – kartais net iki žemės, kai šalia žaliuoja net nepaliesti ploteliai. Žinoma, jų išrankumas priklauso nuo to, kiek žirgas išalkęs.
Ekvidų, kitaip negu porakanopių, skrandis turi tik vieną kamerą, ir maistas virškinamas skrandžio rūgšties pagalba. Ji išsiskiria visą laiką, bet kadangi natūraliai skrandis vis papildomas, seilės rūgštį kiek neutralizuoja. Per dieną laukinis arklys išskiria net iki 60 litrų seilių.
Jeigu trūksta seilių, rūgštis pradeda ėsti skrandžio sieneles. Visa bėda, jog arklys, skirtingai nei žmogus, seiles išskiria tik ką nors kramtydamas. Tad svarbu, kad jis turėtų galimybę kuo ilgiau kramtyti – šieną, žievę ir pan. Priekandžiavimas taipogi gali būti viena blogo virškinimo ir skrandžio rūgšties pertekliaus paskemių – taip gyvūnas bando „pasigaminti“ daugiau seilių.
Arkliai gali tapti nervingi ir jautrūs, jei tarp šėrimų yra per didelis laiko tarpas, ar jei šeriama nereguliariai. Bandoje individai matinasi remdamiesi hierarchija – aukštesnio rango individai ėda pirmieji. Jei maisto yra nedaug, žemiausio rango arkliai kartais nebegauna nieko. Tad rekomenduojama, jei negalima užtikrinti, kad maisto užteks visiems, arba šerti arklius atskirai, arba ganykloje išmėtyti pašarą skirtingose jos vietose.
Vanduo taip pat yra labai svarbus. Be jo arklys gali išgyventi vos kelias dienas, ir praradęs 8-10% skysčių miršta. Paprastai arklys išgeria apie 38-45 litrus vandens per parą. Daugiau vandens reikia maitinančioms kumelėms ir vien sausą ėdalą gaunantiems arkliams.

Miegas

Arkliai, kitaip ne žmonės, per parą miega trumpiau, bet dažniau. Arkliui paprastai užtenka nuo kelių minučių iki kelių valandų gilaus miego per parą, vis po kelias minutes. Kumeliukai iki trijų mėnesių amžiaus vis priguldami trumpo poilsio pramiega pusę paros.
Suaugę arkliai gali ilsėtis ir stovėdami – taip yra dėl ypatingos kojų anatomijos. Ji leidžia „užfiksuoti“ kojų sąnarius ir atsipalaiduoti netgi stovint. Šitoks poilsio būdas labai patogus žolėdžiui gyvūnui: pajutus pavojų jis iš karto gali bėgti gelbėdamas savo gyvybę, o ne eikvoti brangų laiką bandydamas atsistoti. Rinkdamiesi poilsio vietą, arkliai taipogi imasi atsargumo priemonių – laukuose, nors ir ieško užuovėjos, atsistoja nugara į vėją, iš karto pasisuka ten, pro kur būtų lengviausia pasprukti. Net ir arklidėse dauguma arklių ilsisi pasisukę snukiu į duris.
Vis dėlto, nors žirgas gali miegoti stovėdamas, kažkurį laiką jis turi ir atsigulti. Kai kurie mokslininkai mano, kad arkliai privalo atsigulti, norėdami įmigti giliau. Vis dėlto, ilgai gulėti gyvūnas negali – apsunkinamas širdies darbas, spaudžiami organai. Arkliai, kaip ir žmonės, turi tas pačias miego fazes – lėtojo miego bei greitojo miego. Giliausiai įminga gulėdami ant šono, greitojo miego metu sapnuoja. Suaugę individai praleidžia maždaug 4-15 valandų ilsėdamiesi atsistoję, ir nuo kelių minučių iki kelių valandų – gulomis.
Arklių miego laikas varijuoja nuo oro, paros meto, sezono ir to, kas vyksta aplink. Pavyzdžiui, arklidėje laikomi žirgai paprastai daugiausiai miega anksti ryte ir vakaro valandomis – tada, kai viskas nurimsta.
Vasarą, arba kai saulėta, dažnas arklys mėgsta pasnausti truputėlį ilgiau.
Daugumai žinoma, kad žolėdžiai gali ilsėtis tik jausdamiesi saugūs. Bet gi įdomu tai, kad žirgai arklidėje miega mažiau, nei laisvėje. Taip yra todėl, kad jie jaučiasi ne saugūs, o tik izoliuoti. Arkliai, kaip bandos gyvūnai, geriausiai jaučiasi būdami kartu su kitais savo gentainiais. Paprastai keliems individams miegant, vienas atlieka sargo pareigas. Taip vis pasikeisdami pareigomis gali pailsėti visi bandos nariai. Arklidėse, atvirkščiai, žirgas jaus, kad yra vienas, tad miegos mažiau ir negiliai. Kaip tik dėl to kartais du arkliai ilsisi prisiglaudę prie gardo sienelės iš abiejų pusių – kad jaustų, kad kažkas yra šalia.

Dauginimasis

Kumelaitės lytinę brandą paprastai pasiekia 12-15 mėnesių amžiaus, nors retkarčiais ir 9-10 mėnesių. Eržilai yra pajėgūs apvaisinti kumelę nuo 15 mėnesių amžiaus. Vis dėlto,fiziologinų branda ateina kur kas vėliau – apie 3-4 metus, tad jaunų gyvulių poruoti nerekomenduojama.
Kumelės lytinis ciklas sezoniškas, kartojasi kas 20 – 28 dienas. Lytinis ciklas pasitaiko anksti pavasarį, pakartotinas būna trumpesnis, bei ryškesnis. Apie birželio mėnesį lytinis ciklas gęsta. Jeigu kumelė neapsivaisino – ciklas pasikartoja rugpjūčio, spalio mėnesiais. Draikos ir rujos požymiai tęsiasi 7 – 12 dienų. Rujos kulminacijos metu kumelė veržiasi prie eržilo, žvengia, karpo ausimis, yra energingesnė nei paprastai. Ritmiškai susitraukinėja lytinės lūpos, prisiartinus eržilui priima kergimo pozą, leidžiasi kergiama. Tai geriausias kergimo laikas. Šie požymiai kartais išryškėja 3 – 5 dieną nuo draikos požymių pradžios. Jeigu po 1 – 2 parų kergta kumelė dar prisileidžia eržilą, kergiama pakartotinai.
Kai kurių kumelių rujos požymiai silpni, arba jų išvis nėra, tada naudojamas „bandomasis eržilas“ – dažnai kastruotas – idant nustatyti, kada kumelė tiksliai rujoja.
Eržilas, tikrindamas, ar kumelė pasiruošusi poruotis, dažnai demonstruoja Flemeno reakciją. Jis žvengia, stumdo ir kartais net kandžioja kumelę. Kai kurių žirgų elgesio tyrėjų nuomone, tai netgi svarbesnė poravimosi proceso dalis nei rujos nustatymas iš kvapo – tik gavęs kumelės sutikimą eržilas gali ant jos lipti.
Arkliai dažnai kergiami pavasario mėnesiais, idant kumeliukas po 11 mėnesių nėštumo galėtų augti atvirame ore. Kitais atvejais kumeliuko gimimo datą lemia kiti faktoriai – pavyzdžiui, lygiosiose lenktynėse stengiamasi, kad kumeliukas gimtų metų pradžioje.
Libido – tai terminas nusakantis gyvūno seksualinio aktyvumo laipsnį. Eržilas su aukštu libido stengsis bet kokia kaina pasiekti ir susikergti su kumele. Natūraliai, skirtingi eržilai turi skirtingą libido laipsnį – nuo visiško neveiklumo iki agresyvumo. Abiem atvejais tai sukelia problemų. Arklys su pernelyg aukštu libido laipsniu pasidaro agresyvus, netgi pavojingas, jį domina tiktais rujojanti kumelė. Ir atvirkščiai – kergiant eržilą su žemu seksualinio aktyvumo laipsniu, prireikia daug kantrybės ir išmanymo.
Kumelei, likus kelioms dienoms iki atvedimo, spenių galuose pasirodo šviesaus, klampaus sekreto lašai, pabrinksta tešmuo, jis tampa jautrus lietimui. Prieš keletą valandų iki atsivedimo kumelei įkrinta šonai, atsipalaiduoja dubens raiščiai, pabrinksta vulva, kumelė šalinasi partnerių, šeimininko, ji nerami, pradeda trypti kojomis, daugelis kumelių prakaituoja.
Po atvedimo praėjus 6 – 14 dienų, kumelėms atsiranda kumeliavimosi ruja. Šios rujos būdingas požymis – lengvas kumeliuko viduriavimas ir kiti paminėti rujos požymiai. Tuo metu kumelė gerai apsivaisina, tačiau dėl žymios organizmo apkrovos (nėštumo, kumeliavimosi, laktacijos) vaisius dažnai rezorbuojamas, todėl kumelę patartina kergti praėjus maždaug 1 mėn. po apsikumeliavimo.