Žodis aliūras (allure) yra kilęs iš prancūzų kalbos ir reiškia arklio judėjimo būdą. Arklio greitis ir jėga daugiausia priklauso nuo užpakalinių galūnių, kurios stumia liemenį į priekį ir aukštyn, o priekinėms galūnėms daugiausia tenka palaikyti kūno svorį ir pernešti jį pirmyn. Aliūrai yra skirstomi į natūraliuosius ir dirbtinius. Natūraliaisiais aliūrais vadiname tokius, kuriais arklys juda be specialaus paruošimo, apmokymo. Prie natūraliųjų aliūrų priskiriama žinginė, risčia, eidinė ir šuoliavimas. Dirbtiniais vadiname tokius aliūrus, kurių arklys specialiai išmokomas. Kai kurie iš dirbtinių aliūrų yra naudojami sportinio išjodinėjimo varžybose.
Arklio judėjimas įvertinamas apžiūrint arklį iš priekio, užpakalio ir šono. Arklys varomas žingine, risčia ir šuoliais. Taisyklingu ir pageidaujamu yra laikomas toks arklio judėjimas, kai galūnės juda vienoje plokštumoje, nemetamos į šalis; be to, visi judesiai turi būti laisvi, tikslūs, lengvi. Žiūrint iš šono, arklys turi eiti vienodu, ilgu žingsniu ir, statydamas koją ant žemės, remtis iš karto visu padu. Dalyvaujant lenktynėse su nepakankamai ištreniruotu arkliu ir reikalaujant iš jo maksimalaus greičio, dažnai pasireiškia netaisyklingi judesiai. Tokie yra pusiau šuolinis bėgimas (kai, pvz., priekinės kojos juda kaip šuoliuojant, o užpakalinės — risčia), užpakalio svyravimas, nes priekinių galūnių judėjimo greitis neatitinka užpakalinių galūnių judėjimo greičio. Sistemingai treniruojant arklį, galima šiuos trūkumus pašalinti. Netaisyklingo eksterjero arkliams, ypač kurių stovėsena netaisyklinga, pasitaiko gana daug judėjimo trūkumų, kurių dažniausiai jokiomis priemonėmis ištaisyti nebeįmanoma.