Rega
Ekvido akis – didžiausia tarp sausumos žinduolių, savo dydžiu nusileidžianti tik ruonių, banginių ir stručių akims. Arklio akys, kaip dažnai įprasta žolėdžiams, įstatytos galvos šonuose. Arklio regos laukas daug platesnis už žmogaus – jis mato beveik viską aplink save, tačiau neryškiai, viena akimi, bet to užtenka pavojui pamatyti. Jei jis pastebi ką nors judant, pasuka galvą, kad objektas atsidurtų zonoje, kurioje jis mato ryškiau, abiejomis akimis. Akloji zona – tik priešais kaktą, tarp akių ir už nugaros. Tereikia tik truputį pakreipti galvą, ir galima matyti, kas dedasi ir už, ir ant nugaros. Pakeldamas galvą arklys abiem akim gali stebėti objektą, esantį toliau, o nuleisdamas – artesnį. Jei sėdėdamas ant žirgo matote jo akį, galite būti tikras, kad ir jis mato jus. Kai žirgas jojamas sutelktas, jo pagrindinis(abiejų akių) regos laukas nusileidžia, ir jis mato tik žemę. Žinoma atsitikimų, kad du išjodinėjimo žirgai, bėgę kontakte (galvomis netoli vertikalės), susidūrė, nes paprasčiausiai nematė vienas kito.
Tiriant arklių regą, mokslininkai darė tyrimą su durimis. Jie ant durų staktų pažymėdavo linijas, ir arkliai buvo mokomi pasirinkti brūkšniuotas duris, kad gautų maisto. Mokslininkai keitė, siaurino brūkšnius tol, kol jie buvo vos matomi. Iš rezultatų buvo matyti, kad arkliai mato blogiau nei žmonės. Galima palyginti su specialiaSnellen skale: žmogaus regėjimas yra 20/20. Naudojant šią skalę, arkliai įvertinti 20/30, ir tai reiškia, kad iš 20 metrų atstumo jie gali pamatyti tai, ką žmogus iš 30 metrų atstumo. Vis dėlto, išlieka daug spėlionių, nes žmogaus ir arklio regos organai pernelyg skirtingi, ir studijų rezultatai dažnai varijuoja. Taipogi, dauguma naminių arklių yra trumparegiai, nors laukiniai labiau pasižymi toliaregiškumu.
Arkliai – dieniniai gyvūnai, bet neblogai prisitaiko prie gyvenimo naktyje. Jų akys jautrios ir nedideliam šviesos kiekiui, todėl jie puikiai mato ir tamsoje, bet neturi galimybės greitai prisitaikyti prie staigaus užtemdymo. Tai gali paaiškinti, kodėl kai kurie arkliai atsisako įeiti iš šviesos į tamsią patalpą, pavyzdžiui, arklidę ar furgoną.
Arkliai skiria ir spalvas, tiesa, ne visas. Žmogaus tinklainėje yra trijų rūšių šviesai jautrių neuroepitelinių ląstelių – kūgelių, todėl jis gali skirti visas spalvas. Arklių tinklainėje jų tėra dvi rūšys. Šunys taipogi turi tik dvi rūšis, ir jų regėjimas panašus į daltonikų. Viena detaliausių studijų vyko 2000 metais, JAV. Mokslininkų komanda naudojo šešis ponius sveikomis akimis. Gyvūnai buvo užmigdyti, tada atsargiai ant akių ir negiliai po oda buvo pritaisyti elektrodai, matuojantys akių atsaką į tam tikrą šviesą. Skirtingų spalvų šviesa šviesta į akis, ir matuota, kaip jos į tai reaguoja: kuo stipresnis atsakas, tuo ląstelės jautriau reaguoja į tą spalvą.
Žmogus mato keturias pagrindines spalvas: raudoną, žalią, mėlyną ir geltoną, taipogi jų atspalvius ir perėjimus. Tyrimas parodė, kad arkliai neskiria raudonos spalvos. Tai nereiškia, kad jie jos visiškai nemato, tiesiog sunkiai skiria nuo žalios.
Skonio pojūtis
Kaip ir žmonės, arkliai pirmenybę teikia tam tikriems skoniams, t.y. turi savo mėgstamiausius. Dauguma mėgsta saldainius ir neatsisako cukraus, saldžių obuolių. Žirgui ypač svarbu atskirti saldų ir kartų skonį, nes dauguma nuodingų augalų turi kartų prieskonį. O savo nuožiūra jie mėgsta kukurūzus ir avižas, o labiausiai – pasaldintą grūdų mišinį. Kartais arkliai pernelyg jautriai reaguoja į pašaro skonį, ir tai tampa opia problema keliaujant. Pavyzdžiui, arklys gali negerti vandens iš kitų arklidžių dėl kitokio jo skonio. Savininkai dažnai šią problemą sprendžia įlašindami silpno skonį keičiančio preparato, pavyzdžiui, šaltmėtės.