Visų pirma, raitelis neturi kūprintis – žiūrėti tiesiai prieš save, o ne žemyn, nes net nuo galvos padėties priklauso svorio pasiskirstymas. Įsėsti balnan reikia jo giliausioje vietoje – nei per arti priekio, anei galo. Žinoma, viršutinė kūno dalis turi būti tiesi, bet ne sustingusi ar įsitempusi, idant galėtų judėti kartu su žirgu.
Labai svarbi kojų padėtis: jos nekišamos nei per daug į priekį, nei atgal. Dažnai tai nulemia dubens pozicija. Į balną nesikimbama keliais. Jie lieka priglausti prie balno ir pasukti vos vos į vidų, bet atpalaiduoti. Blauzdos laisvos, atitrauktos kiek atgal.
Balnakilpės suteikia raitelio kojoms atramą ir sustiprina sėdėseną. Į balnakilpę koja turi remtis pėdos priekiu – plačiausia savo vieta, o kulnas turi būti kiek žemiau už pirštus. Tai padės išvengti kojos įstrigimo balnakilpėje – jeigu nukristumėte, žirgas jus vilktų už kojos paskui save. Kulnas turi tiestis žemyn, bet tai pasiekiama atpalaiduojant ir tempiant koją, tačiau ne per jėgą, nes tai sukuria įtampą raitelio kūne ir jį sukausto. Jeigu jaučiate, kad kulnas kyla aukštyn, tai greičiausiai reiškia, kad esate įsitempę.
Rankos atpalaiduotos, sulenktos ties alkūnėmis, lengvai laikomos priešais save. Jos tampa pavadžių tęsiniu. Alkūnės priglaustos prie šonų, jos neišsikiša, nes kitokiu atveju jos neleis tinkamai naudotis pavadžiais. Pavadžiai imami atskirai į abi rankas, t.y. nelaikomi abu viena ranka, nebent jojate vesterniška maniera. Pavadys įeina į kumštį pro nykštį, ir išeina pro bevardį, aplenkdamas mažajį pirštelį.
Pavadžiai laikomi kumštyje – įeina per tarpą tarp mažojo ir bevardžio pirštų, o išeina ties nykščiu. Jei pavadžiai du (pavyzdžiui, jojant su laužtukais), antrasis įeina tarp bevardžio ir didžiojo pirštų.
Iš pradžių išsilaikyti tinkamoje pozicijoje gali būti sudėtinga: norėsis kūprintis, kibtis kojomis bandant išsilaikyti. Tai natūrali kūno reakcija į neįprastas aplinkybes, tačiau visiškai netinkama jojant. Kūprintis gali būti ir pavojinga – arkliui padarius kokį staigesnį judesį, pvz, sustojus ar pasukus šonan, nesunkiai galite nusiversti žemyn, kadangi jūsų kūnas nėra pusiausvyroje.
Tinkamai sėdintis raitelis iš šono atrodo lengvas, nesusikaustęs, bet nejudantis – jo kojos, rankos, galva ramūs. Vis dėlto, tai tik išorinis ramumas: vidujai raitelis juda išvien su žirgu, prisiderina ir absorbuoja jo judesius. Galite pabandyti išsėdėti ant žirgo susikaustę, dirbtinai besistengiantys išlikti kuo labiau nejudantys, ir pamatysite, kad su kiekvienu žirgo žingsniu jus vis labiau meta iš balno. Jeigu jojant risčia iškritote iš ritmo, galit būti tikri, kad kažkur esate susikaustęs.